Maršrutas Strėvos upe (Elektrėnų sav. –Kaišiadorių r.)

Atkarpa: ~38 km

Semeliškės – Pastrėvys – Elektrėnai –Žiežmariai

Maršrutas Musės upe (Širvintų rajonas)

Atkarpa: ~28 km

Vilnius-Panevėžys autostrada – Musninkai – Čiobiškis

Maršrutas Širvintos upe (Širvintų r. – Ukmergės r. – Jonavos r.)

Atkarpa: ~84 km

Širvintos – Šventosios upė



Maršrutas Strėva

Svarbiausios lankytinos vietos

Semeliškių miestelis

Semeliškių miestelis – vienas seniausių miestelių Lietuvoje, minimas jau 1276 m. 1276–1283 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis Semeliškėse apgyvendino nuo kryžiuočių pabėgusius prūsus ir vakarų lietuvius (Semeliškės ilgą laiką buvo didžiojo kunigaikščio dvaras). 1375 m. minimas Semeliškių kaimas (tais metais ir 1403 m. kryžiuočių sudegintas).

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia – medinės architektūros paminklas, saugomas valstybės. 1501 ar 1502 m. Semeliškėse buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri vėliau kelis kartus degė ir buvo perstatyta. 1772 m. maldos namai atnaujinti. Bažnyčioje yra vertingų dailės kūrinių. Bažnyčios varpas – respublikinės reikšmės kultūros paminklas, antras pagal senumą varpas Lietuvoje, datuojamas 1442 m.

Pastrėvio kaimas

Pastrėvio kaimas įsikūręs Elektrėnų marių pietinėje pakrantėje, netoli Strėvos upės. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Lietuvos partizanų bunkeris

Lietuvos partizanų bunkeris Pagrendos miške. 1945 m. šioje vietoje kautynių metu žuvo 7 „Didžiosios Kovos“ apygardos būrio partizanai.

Mustenių akmuo

Mustenių akmuo – savivaldybės saugomas gamtos objektas. Akmens ilgis – 3,8 m, plotis – 3,3 m, aukštis – 2,8 m.

Karkučiai ir Belezai

Karkučiai ir Belezai – seni kaimai, išsidėstę abipus kelio Vievis–Semeliškės, šalia dabartinių Elektrėnų ežerų. Didelius Karkučių kaimo plotus užliejo pakeliamas vanduo, buvo iškeltos ir senosios kapinės, didžioji dalis gyventojų išsikėlė. Seni žmonės pasakoja, kad visus gražius Belezų kalniukus, piliakalnius kareiviai kepurėm sunešiojo. Belezų piliakalnis panašus į kitus vidurio Dzūkijos piliakalnius, kuriems mokslinėje literatūroje yra prigijęs miniatiūrinių piliakalnių pavadinimas.

Elektrėnų marios

Elektrėnų marios – tai dirbtinis specialiosios paskirties 1240 ha vandens telkinys, susiformavęs patvenkus Strėvos upę. Marių vanduo naudojamas šiluminei Lietuvos elektrinei aušinti. Užlietiems kaimams atminti įkurtas skulptūrų parkas.

Abromiškių ąžuolas

Abromiškių aštuoniakamienio ąžuolo bendra kamienų apimtis – 7,8 m, aukštis – 19 m, numanomas amžius apie 70 metų.

Abromiškių dvaro sodyba

Abromiškių dvaro sodyba ir parkas – kultūros paveldo objektas, vienas vertingiausių Lietuvos dvarų, kurį 1571 m. pastatydino A. Poniatovskis. XVII amžiuje dvarą valdė Bichovcų giminė, XVIII–XIX amžiuje – grafai de Raesai, vėliau – Pliateriai.  Nuo 1937 m. dvaras buvo kolekcininko Mykolo Žilinsko (1904–1992) nuosavybė. Dabar rūmai ir parkas sutvarkyti.

Elektrėnai

1960 m. balandžio 18 d. buvo priimtas sprendimas pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno statyti Lietuvos elektrinę. Kartu su elektrine pradėjo augti ir gyvenvietė, 1962 m. gyvenvietė pavadinta Elektrėnais, jai suteiktos miesto teisės. Nuo 2000 m. Elektrėnai – savivaldybės centras. 

Elektrėnų ledo rūmai

1976 m. pastatyti Elektrėnų ledo rūmai – pirmoji dirbtinio ledo čiuožykla Lietuvoje. Čia profesionalių sportininkų karjerą pradėjo garsūs Lietuvos ledo ritulininkai: Dainius Zubrus, Darius Kasparaitis. 2012 m. ledo rūmai renovuoti.

Literatūros ir meno muziejus

Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje įkurtas Literatūros ir meno muziejus. Pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ įrengtas literatūrinis kiemelis, kuriame kasmet vyksta tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“.

Elektrėnų Švč. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia

Elektrėnų Švč. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia. 1990 m. birželio 30 d. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino būsimos bažnyčios kertinį akmenį. Šventovė iškilmingai konsekruota 1996 m. liepos 28 d. Pagrindiniame šventovės fasade išsiskiria originalaus architektūrinio sprendimo portalas, sudarytas iš aukštos arkos ir 6 sudvigubintų kryžių. Interjero apsidėje įkomponuota garsaus Lietuvos skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta Prisikėlusio Kristaus skulptūra.

Sabališkių kapinių koplyčia

Sabališkių kapinių koplyčia, arba De Raesų ir Broel-Pliaterių šeimų mauzoliejinė koplyčia pastatyta  XIX a. viduryje. Joje laidoti gretimo Abromiškių dvaro savininkai. XVIII–XIX amžiuje šį dvarą valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai. XIX a. viduryje Kazimiera de Raes ištekėjo už grafo Pranciškaus Pliaterio. Abromiškės Pliateriams priklausė iki 1937 m. Dauguma Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netolimose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje mauzoliejinėje koplyčioje.

Senosios ir Naujosios Kietaviškės

Yra 2 Kietaviškių kaimai: Senosios Kietaviškės įsikūrusios prie Skersės upelio, Naujosios Kietaviškės – prie Spenglos upelio.  Seniausieji gyventojai Kietaviškių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, įsikūrė  VIII tūkst. pr. Kr. Iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai, vėliau Kietaviškės tapo Pociejų nuosavybe. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas. Per Kietaviškes spaudos draudimo laikais driekėsi knygnešių kelias. Žymiausi šio krašto knygnešiai – Motiejus Grybauskas (1857–1928) ir Jurgis Milančius (1869–1956). Naujųjų Kietaviškių kaime yra išlikusios didikų Pociejų dvaro liekanos (netoli bažnyčios, vakarinėje dalyje, šalia tvenkinio). Kiek geriau išsilaikęs rūsys, matomos senovinės plytos, iš kurių sumūryti skliautai ir angos.

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji Kietaviškių bažnyčia minima 1504 m. Ji neišliko. 1676 m. pastatyta antroji bažnyčia stovėjo daugiau nei du šimtmečius. Jos fundatoriai buvo Kietaviškių dvaro savininkas, Vitebsko vaivada Leonardas Pociejus ir jo žmona Regina-Liuda Pociejienė. Klebono Kajetono Čepano (1872–1922) iniciatyva 1906–1915 m. vyko dabartinės mūrinės bažnyčios statyba. Tai neobarokinio stiliaus architektūros paminklas (archit. V. Michnevičius, kitais duomenimis – V. Soninas). Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: kun. K. Čepano portretas (dail. P. Kalpokas, 1922), arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas“, „Marija Rožančinė“ (XVIII a. pab. – XIX a. pr.). Vertingas bažnyčios varpas.

Kietaviškių kraštotyros muziejus

Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus įkurtas 1981 m. Muziejus saugo vietovės etninės kultūros ir istorijos eksponatus, surinktus Kietaviškių apylinkėse. Vertingiausi: akmeniniai kirvukai, puodų ir koklių šukės iš didikų Pociejų dvarvietės, vyrų ir moterų įvairių darbų įrankiai, knygnešio M. Grybausko daiktai, rašytojo J. Kralikausko laiškai, kraštotyros darbai ir senieji mokyklos dokumentai. Muziejuje vyksta pamokos, susitikimai, teminės parodos, veikia 4 edukacinės programos.

Kareivonys

Kareivonys – viena seniausiai apgyvendintų Kietaviškių seniūnijos vietovių. Spėjama, jog pirmieji gyventojai Kareivonių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, pasirodė VIII tūkst. pr. Kr. Nuo XVI a. pradžios minimos ir pačios Kietaviškės. Istoriniuose šaltiniuose Kietaviškių vietovės vardas pirmą kartą paminėtas 1504 m. Kaimas pradėjo kurtis apie čia buvusį dvarą, kuris ir buvo pagrindinė Kietaviškių raidos ašis. Dvaras lėmė ir pirmosios bažnyčios įkūrimą, nuo kurios skaičiuojama Kietaviškių istorija.

Girelės piliakalnis

Kareivonių, Girelės piliakalnis – vietinės reikšmės istorijos paminklas. Piliakalnis – ovalo formos, apie 100 m ilgio ir 21 m pločio, pylimų ir griovių nėra. Piliakanis apaugęs ąžuolais, lazdynais ir kitokiais krūmais. Rytinėje piliakalnio dalyje yra aikštelė, kurios pakraščiai apaugę ąžuolais. Senos gyvenvietės likučių neaptikta. Greičiausiai tai kalnelis, piliakalniu vadinamas.

Ilgio ežero ornitologinis draustinis

Šalia Kudonių yra Ilgio ežero ornitologinis draustinis (405 ha), įkurtas 1991 m. Šį gamtinį kompleksą sudaro Ilgio ežeras ir 5 gretutiniai žuvininkystės reikmėms įrengti tvenkiniai su užtvenkta Strėvos atkarpa. Draustinio teritorijoje peri 74 paukščių rūšys, užklysta labai retų paukščių – erelis žuvininkas, jūrinis erelis, pievinė lingė, gausu  vandens žvėrelių.

Liutonių kaimas

Liutonių kaimas įsikūręs 11 km į pietryčius nuo Kaišiadorių, kairiajame Strėvos upės krante. 1567 m. valakais išmatuotas kunigaikštienei Oginskienei priklausęs Liutonių kaimas. Liutonys pirmą kartą paminėti 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše.

Mūro Strėvininkai

Mūro Strėvininkai – gyvenvietė ant kairiojo Strėvos upės kranto, 5 km į pietryčius nuo Žiežmarių ir 8 km į pietus nuo Kaišiadorių. Prie Strėvos yra buvę 4 Strėvininkų kaimai. Vienas iš jų apie 1931-uosius pavadintas Mūro Strėvininkais.

Oginskių dvaro rūmai

Oginskių dvaro rūmai.  XVI amžiuje Strėvininkai priklausė Stravinskiams. Manoma, kad nuo šių vietovių yra kilęs garsus kompozitorius Igoris Stravinskis. Nuo 1600-ųjų dvaras – Oginskių nuosavybė. Šios garsios giminės atstovams dvaras priklausė daugiau nei du šimtmečius. XIX a. pradžioje šį ir kitus dvarus valdė kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas, garsus to meto visuomenės veikėjas, 1812–1814 m. Napoleono kampanijų, 1831 m. sukilimo dalyvis Gabrielius Juozapas Oginskis. Po sukilimo dvaro rūmai buvo konfiskuoti, naudojami kaip kareivinės, vėliau veikė prieglauda, dabar – pensionatas (įkurtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą).

Mūro Strėvininkų sentikių cerkvė

Mūro Strėvininkų sentikių cerkvė statyta 1895 m., tačiau 1969 m. pastatas sudegė. Dabartinė cerkvė pastatyta 1974 m. Įspūdingas cerkvės kupolas su sentikių kryžiumi. Cerkvėje yra respublikinės reikšmės dailės paminklas – Evangelijų knyga (1595 m.).

Mūro Strėvininkų piliakalnis

Mūro Strėvininkų piliakalnis įrengtas Strėvos kairiajame krante buvusioje kalvoje. Pietvakariuose piliakalnis siekė aukštumą, nuo kurios buvo atskirtas grioviu ir pylimu. Piliakalnio pietvakarinę dalį su visais čia buvusiais gynybiniais įrenginiais sunaikino XX a. 6 deš. ties piliakalniu pastatyta hidroelektrinė ir iškastas naujas kanalas. Į vakarus nuo piliakalnio 1,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Vokiečių karių kapinės

Bačkonių kaimo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinėse, apjuostose sampilu ir medine tvorele, daugiausia palaidoti vokiečių kariai, žuvę 1915 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Visi antkapiai datuojami jau po rugpjūčio 18 dienos, todėl manoma, kad kapinėse palaidoti kariai žuvo vokiečių kariuomenei pradėjus puolimą Vilniaus kryptimi. Kartu palaidoti ir nežinomi rusų kariai.

Bačkonių palivarko parkas

Bačkonių palivarko sodybos fragmentai, parkas (įk. 1867 m.). XIX a. pradžioje Bačkonių palivarkas priklausė Vikentijui Matusevičiui, vėliau – Juozapui Bazarevskiui. Peizažinio tipo parkas įveistas trijose kalvotos vietovės terasose. Viršutinėje terasoje stovėjo palivarko sodyba. Parko medynus sudaro vietinių rūšių medžiai: ąžuolai, liepos, pušys, eglės. Yra ir retų dekoratyvinių medžių. XX amžiaus 7–8 deš. parkas rekonstruotas, tvenkinys praplėstas.

Žiežmariai

Manoma, kad Žiežmarių vardas kilęs nuo Strėvos kairiojo intako – Žiežmaros (Žiežmara, Žiežmarė) pavadinimo. Įdomiausia, kad ši upė neteka pro Žiežmarių miestą, ji yra nutolusi 20 km. Žiežmariai pirmą kartą paminėti XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose. XV amžiuje jau buvęs karaliui priklausantis dvaras, vėliau prie jo išaugusi gyvenvietė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Žiežmarius atidavė valdyti savo žmonai Elenai, kuri, spėjama, 1501-aisiasis suteikė Žiežmariams miestelio teises. 1600 m. jame buvo apie 1000 gyventojų. 1792 m. Žiežmariai  paskelbti laisvuoju miestu – Stanislovas Augustas raštu patvirtino miesto teises ir leido naudoti herbą. Žiežmariai glaudžiai susiję su 1812 m. karo įvykiais. Didelis mūšis įvyko netoli Žiežmarių, prie Strėvos, su iš  Rusijos grįžtančiais prancūzais. Žiežmarių centrinė dalis – urbanistikos paminklas, išsaugojęs senąjį gatvių tinklą, turgaus aikštę, ties kuria buvo tankiai išsidėstę prekybininkų namai.

Žiežmarių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia

Pasak istorijos šaltinių, pirmosios Žiežmarių bažnyčios įkūrimo data 1501–1502 m., kai Žygimantas Senasis suteikė bažnyčiai pirmąją fundaciją – žemę. 1655 m., per rusų invaziją, medinė Žiežmarių bažnyčia sudegė. Žiežmariams atsigavus, 1672 m. jau stovėjo iš medinių rąstų pastatyta bažnyčia, kurią  1702 m. nusiaubė švedų kariuomenė. Suremontuota bažnyčia smarkiai nukentėjo per 1895 m. miestelio gaisrą. 1914 m. buvo pradėta statyti dabartinė mūrinė Žiežmarių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (projekto autorius – inž.,  archit. Vaclovas Michnevičius). Iki 1915 m. sumūrytos sienos, bet nespėta pastatyti bokštų. Pirmojo pasaulinio karo metais statybos darbai sustojo, vėl pradėti tik 1922 m. 1924 m., neužbaigus visų darbų, persikelta į naująją bažnyčią. Tik 1929 m. baigtas statyti vienas bažnyčios bokštas, o antrasis taip ir liko nebaigtas iki šių dienų.

Žiežmarių dvaras

Žiežmarių dvarą (Vytauto g. 44) 1841 m. nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius. Dvaro rūmų projekto autorius – italų architektas Cezaris Laurynas Anichinis. 1857–1858 m. pastatyti rūmai – vieninteliai  iki mūsų dienų išlikę šio architekto projektuoti rūmai Lietuvoje. Pagal C. Anichinio projektus taip pat pastatydintas dvaro malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai. Dvaro teritorija užima 2,3 ha plotą. Dabar pastatas yra privatus.

Žiežmarių sinagoga

Žiežmarių sinagoga pastatyta XIX a. II pusėje. Tai viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų, vertingas architektūros paminklas. 1918 m. sinagogą suniokojo gaisras, tačiau 1920 m. ji buvo atstatyta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo gausios Žiežmarių žydų bendruomenės dvasinis ir kultūrinis centras. Po karo prie jos buvo pristatytas priestatas, ir sinagoga buvo naudojama kaip sandėlis. Nuo 1980 m. pastatas nebenaudojamas. Sinagoga įtraukta į Europos Tarybos inicijuotą programą „Europos žydų paveldo kelias“.

Įdomūs Žiežmarių pastatai

Žiežmarių miestelio salė (Vytauto g. 13). Prieškario laikotarpiu plytų stiliaus pastate buvo įsikūrusi valsčiaus administracija, dabar čia veikia Žiežmarių kultūros ir meno centras. Lankytojus traukia šalia tekanti Strėva, gražus paupys. Aludininko namas (Vilniaus g. 7) pastatytas XX a. pradžioje. Medinis namas stovi prie pat šaligatvio, galu į gatvę. Kadaise jame veikė aludė, maisto prekių parduotuvė. Dabar namas privatus. Buvę užvažiuojamieji nakvynės namai – austerija (Vilniaus g. 2/Žalgirio g. 1). Karčema su nakvynės namais, pastatyta 1845 m., buvo Raudondvario ir Žiežmarių dvarų savininkų Tiškevičių nuosavybė. Manoma, kad pastatą projektavo garsus to laikotarpio architektas Cezaris Laurynas Anichinis.